Medicinos terminų antonimija „Vidaus ligų klinikos vadovėlyje“ (1928–1930 m.)

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjami tarpukario Lietuvos gydytojo terapeuto Kazimiero Buinevičiaus (1872–1953) svarbiausio penkių dalių veikalo Vidaus ligų klinikos vadovėlis (1928–1930) antoniminiai medicinos terminai. Aiškinamasi, kokiais būdais reiškiasi antonimija, aptariama antoniminių terminų struktūra ir juos siejančių
priešybių tipai.
Antonimija yra neretas semantinis reiškinys Vadovėlio medicinos terminijoje – antoniminių medicinos  terminų poros dažniausiai funkcionuoja tame pačiame sakinyje, o kartais ir artimajame kontekste (paprastai tame pačiame ar netolimame puslapyje). Medicinos terminų antonimija dažniausiai kuriama leksiniu, rečiau – darybiniu būdu (produktyviausia darybos priemonė – priešdėlis ne-). Antoniminių medicinos terminų poros susijusios trijų tipų priešybėmis – kontradikcine (dažniausiai), kontrarine ir vektorine.
Nustatyta, kad Vadovėlio sudėtinių medicinos terminų antonimija kyla iš rūšinių (dažniausiai) dėmenų (daugiausia reiškiamų paprastaisiais, santykiniais ir įvardžiuotiniais būdvardžiais, rečiau – dalyviais) ir gimininių dėmenų (dažniausiai reiškiamų priesagos -imas daiktavardžiais), susijusių antoniminiais ryšiais. Ne
viena iš šių raiškos priemonių dalyvauja sudarant daugiau nei vieną sudėtinį medicinos terminą.
Kadangi, kaip parodė atliktas tyrimas, sudėtinių medicinos terminų rūšiniais dėmenimis didžia dalimi eina bendrosios leksikos žodžiai, teigtina, kad Vadovėlio terminijos antonimija yra parėjusi iš bendrosios leksikos antonimijos, o ne iš medicinos sąvokų klasifikacijos.
Būdingais Vadovėlio medicinos terminų antonimijos požymiais galima laikyti tai, kad antoniminiai sudėtinių terminų dėmenys ne visada derinami savo raiška, pasitaiko ir dalinės antonimijos atvejų, o antonimijos ir paprasto neigimo kolizija lemia kvaziantonimų ar darbinių (teksto diskurse atsiradusių) antonimų galimybę.