Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės)

Anotacija

    Pastarąjį dešimtmetį suintensyvėjusi bendrinių Europos kalbų destandartizacija ne tik paskatino kalbos tyrėjus imtis tyrinėti šį reiškinį, bet ir davė akstiną naujai pažvelgti į pačių bendrinių kalbų istoriją bei raidos ypatumus. Kartu susidomėta ir bendrinių kalbų norminamuoju procesu bei normų kodifikacija. Bendrinės kalbos raidai nemažai įtakos turi kalbos vartotojams teikiamos kalbos rekomendacijos. Jas sistemiškai pateikiantys parankiniai kalbos praktikos leidiniai (tam tikri žodynai) dar vadinami kalbos vadovais. Straipsnyje nagrinėjamos trijų pagrindinių lietuvių kalbos vadovų – Kalbos patarėjo (1939), Kalbos praktikos patarimų (1976, 1985) ir Kalbos patarimų (2002–2013) – žanro ypatybės, atsiskleidžiančios įvadinėse jų dalyse. Remiamasi užsienyje atliekamais panašiais kalbos vadovų tyrimais.