Viešosios kalbos kokybės samprata Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjamas vienas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir vėlesnių jo projektų aspektas: siekiama nustatyti, kaip šiame įstatyme, nuo 2012 m. įtrauktame į konstitucinių įstatymų sąrašą, formuluojamos teisinės nuostatos dėl viešosios kalbos kokybės ir kaip per laiką keitėsi šios sąvokos samprata. Nagrinėjamasis aspektas simptomiškai atspindi ilgą ir ne visai nuoseklų Valstybinės kalbos įstatymo teisėkūros kelią nuo 1995 m. iki šių dienų.

Aptariami du viešosios kalbos kokybės dėmenys – kalbos taisyklingumas ir funkcionalumas, atskleidžiamas jų ryšys su įvairiomis viešosios kalbos vartojimo sritimis. Parodoma, kaip skirtinguose Valstybinės kalbos įstatymo projektuose nevienodai apibrėžiamos šių sričių ribos ir kaip formuluojamos išimtys bei išlygos. Aptariama viename iš 2023 m. Valstybinės kalbos įstatymo projektų siūloma funkcinio tikslingumo sąvoka, kurios turinys kai kuriais atvejais sudaro išlygą viešosios kalbos taisyklingumo reikalavimui. Skiriami keturi būdingiausi atvejai, kada bendrinės kalbos normų gali būti nepaisoma dėl funkcinio tikslingumo, ir keliamas diskusinis klausimas, kaip tai turėtų atsispindėti šio įstatymo teisinėse nuostatose.