Lietuvių ir ukrainiečių kalbų paralelės: etimologinis ryšys ir tipologinis panašumas

Anotacija

Straipsnyje siekiama patvirtinti svarbią hipotezę dėl atskirų paralelių egzistavimo lietuvių ir ukrainiečių kalbose. Abiejų kalbų bendro paplitimo ploto ribų nebuvimas ir ryškūs atitikmenys skirtinguose kalbų lygmenyse rodo, kad yra išlikusių bendrų kalbos reliktų iš senovės baltų ir slavų tarmėmis kalbėjusių kontaktų epochos. Lietuvių-ukrainiečių izoglosų išskirtinumas, neapimantis kitų indoeuropiečių kalbų šeimos baltų ir slavų kalbų grupių, greičiausiai yra glaudžios rytų slavų ir dabartinių lietuvių protėvių kalbinės sąveikos jų ankstesnėje teritorijoje, ribojamoje Dniepro intakų tinklo upės aukštupyje, rezultatas. Kai kurie reliktai pasirodė esą atsparūs evoliucijos procesams, todėl jie išliko iki šių laikų kaip senųjų tarmių palikuonių kalbų dalis. Preliminarių duomenų rinkimas ir jų lingvistinė analizė rodo, kad itin glaudžios struktūrinės-etimologinės sankirtos reprezentuojamos keliuose lietuvių ir ukrainiečių kalbų sistemų lygmenyse: leksiniame, žodžių darybos ir teksto (genetiškai bendros struktūros frazės). Tipologiškai labai artimus teksto analogus frazeologiniame lygmenyje autoriai priskiria prie bendrų inovacijų, vartotų lietuvių ir ukrainiečių kalbėtojų protėvių, raidos įrodymų, kurie, tikėtina, remiasi bendrais semantiniais-semiotiniais modeliais, sukurtais abiejų etninių grupių bendros kultūrinės patirties kontaktų procese.