Slavų-iranėnų kalbų kontaktai II: sudurtiniai žodžiai su slav. *slav-, *slux- : iran. *śrau ̯a-, *śrauša-, *śrū̆ta- (baltų ir germanų kalbų kontekste)

Anotacija

Straipsnyje pristatomi iranėnų, slavų, baltų ir germanų leksinių ir sintaksinių vienetų su indoeuropietiškos šaknies *k ̑leu ̯- ‘girdėtiʼ, ‘klausyti(s)ʼ refleksais lyginamosios-istorinės analizės rezultatai. Sudurtinių žodžių ir (hipotetiškai) pastoviųjų junginių (ideologinę prasmę turinčių stabiliųjų sintaksinių junginių) su minėtu etimonu sudarymas atskleidžia struktūrinį-semantinį keturių kalbinių kultūrų paralelizmą. Šis paralelizmas išreiškiamas visišku (arba daliniu) lyginamųjų vienetų etimologinės sandaros genetiniu tapatumu ir bendrais kultūrinės semantikos organizavimo standartais, atspindinčiais: 1) šlovės, kaip absoliučios vertybės, sampratą senovės visuomenių moralinių santykių sistemoje (iranėnų, slavų ir germanų kalbose); 2) pirminės „akustinės“ semantikos specializacijos atvejus (slavų ir iranėnų kalbose) reikšmių Verba Dicere (‘šlovintiʼ) ir jų vedinių ‘šlovėʼ, ‘šlovinamasʼ linkme; šis semantinis poslinkis buvo plačiai paplitęs antroponiminių motyvų sistemoje. Daromos išvados dėl palyginamų duomenų struktūrinio ir etimologinio giminingumo ar jų semantinio ir tipologinio panašumo priežasčių