Seniausias baltų tekstas ir jo antroponimai
Esminiai žodžiai:
seniausias baltų k. tekstas, 1369 m. kolofonas, Bazelio pėdsako skaitymas, dovanų prašymas, Kalėdų giesmių adresatas, (italų) antroponimaiAnotacija
2013 m. Acta Linguistica Lithuanica puslapiuose buvo pasiūlyta (Lemeškin 2013: 11–29) nauja Bazelio pėdsako (Dini 2004; 2014: 553–558) lingvistinė ir žanrinė interpretacija pagrįsta analogija su dainuojamaisiais, rečitatyviniais kūrinėliais, artimai giminingais Kalėdų giesmėms. Naują skaitymą rėmė ir skatino rankraščio metaduomenys resp. nuorašo datavimas, kurį rašovas kolofone nusprendė specialiai pabrėžti: žodžių junginį in vigilia epiphanie perkėlė į priekį, o iš pradžių parašytą atkarpą per manus illius qui scripsit eas pateikė vėliau. Didžioji dalis mikrotekstą sudarančių lyčių, atsižvelgus į jų formaliuosius požymius bei įžvelgiamas žanrines teksto savybes, rado logišką ir įtikinamą paaiškinimą, tačiau žodžių junginio thoneaw labonache interpretacija autorius nebuvo visiškai patenkintas. Lytis thoneaw buvo perskaityta kaip voc. sg. asmenvardžio ‘[An]tonijau’ trumpinis (Lemeškin 2013: 19–20). Dėl žodžio labonache buvo pateikta daugiau potencialiai įmanomų, bet dirbtinių resp. rimtų grafinių pataisų reikalaujančių hipotezių. Šiame straipsnyje, laikydamiesi anksčiau pasiūlytos teksto interpretacijos, prie šių žodžių analizės grįšime.
