Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos

Anotacija

Straipsnyje apžvelgiama dabartinės ir bendrinės lietuvių kalbos žodynų raida nuo XIX a. pab. iki XXI a. pirmųjų dešimtmečių, remiantis svarbiausiais to laikotarpio žodynais ir konkrečiais tų žodynų pavyzdžiais. Vienas išskirtiniausių XIX a. leksikografinių darbų – žymaus lietuvių leksikografo ir tautosakos rinkėjo Antano Juškos lietuvių–lenkų kalbų žodynas. Šio žodyno svarbą ir reikšmingumą įvertino ir Jonas Jablonskis, kuris pirmuosius leksikografinio darbo žingsnius žengė redaguodamas A. Juškos žodyną. Darbas prie žodyno kalbininką paskatino rinkti medžiagą lietuvių bendrinei kalbai tyrinėti, duomenis užrašyti kortelėse ir kaupti atskiroje kartotekoje. Iš dalies J. Jablonskio lūkestį parengti lietuvių bendrinės kalbos žodyną įgyvendino Lietuvių kalbos žodynas, kuris tarsi sujungia tris skirtingus žodynus: tarminės, senųjų raštų ir dabartinės bendrinės kalbos. Gausi ir įvairi šio žodyno medžiaga leido parengti Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954) ir daugelį kitų jo leidimų. Kiekvienas išleistas žodynas davė vienokį ar kitokį impulsą galvoti apie naują tobulesnį žodyną ar kitą jo leidimą. Visai kitoks tiek leksikos sudėties, tiek paties žodyno struktūros ir rengimo metodikos atžvilgiu yra šiuo metu rengiamas elektroninis Bendrinės lietuvių kalbos žodynas. Straipsnyje gvildenamos svarbiausios problemos, iškylančios lietuvių aiškinamųjų žodynų rengėjams.